Kai „Nintendo“ 2017 m. kovo 3 d. pristatė pirmąjį „Switch“, mažai kas žinojo, kad gims viena sėkmingiausių visų laikų konsolių. Po komercinės „Wii U“ nesėkmės japonų legenda viską pastatė ant vienos kortos. Hibridinė koncepcija leido žaisti didelius AAA žaidimus televizoriuje ir per sekundę tęsti žaidimą nešiojamuoju režimu.
Kalbant apie techninę įrangą, tai buvo meistriškas kompromisas tarp mobilumo ir našumo. Konsolės širdis buvo modifikuotas „Nvidia Tegra X1“ mobiliųjų įrenginių lustų rinkinys, papildytas 4 GB LPDDR4 RAM ir kuklia 32 GB eMMC atmintimi, kurią galima išplėsti „microSD“ atminties kortelėmis. Pačiame korpuse buvo 6,2 colio LCD ekranas, kurio raiška siekė 1280 × 720 pikselių, o įdėjus į prijungimo stotelę, konsolė per HDMI jungtį į televizorių siųsdavo vaizdą iki 1080p raiška. Neabejotiną jos veidą suteikė nuimami „Joy-Con“ valdikliai su judesio jutikliais ir „HD Rumble“ haptiniu grįžtamuoju ryšiu, kuris leido akimirksniu valdyti vietinį kelių žaidėjų režimą bet kur.
Nuotraukų galerija
Tačiau tikrasis raktas į pasaulinę pamišimą buvo žaidimų pasiūla. „Switch“ debiutavo su šedevru „The Legend of Zelda: Breath of the Wild“, kuris iš naujo apibrėžė atvirojo pasaulio žaidimų žanrą. Po jo sekė bekompromisis išskirtinių žaidimų sūkurys. Pavyzdžiui, platformeris „Super Mario Odyssey“, neststulbinantis lenktynių bestseleris „Mario Kart 8 Deluxe“, arenos fenomenas „Super Smash Bros. Ultimate“ ar pandemijos laikų pabėgimo nuo realybės pramoga „Animal Crossing: New Horizons“.
Pirmosios kartos „Nintendo Switch“ aiškiai parodė, kad fotorealistinės grafikos siekis nėra vienintelis kelias į žaidėjų širdis. Dėmesys grynam malonumui ir absoliučiai žaidimo laisvei pavertė rizikingą eksperimentą reiškiniu, kuris peržengė 140 milijonų parduotų vienetų ribą ir amžiams perrašė žaidimų istoriją. „Switch“ žaidžiau kelis kartus ir jis buvo nuostabus. Esu šiek tiek šališkas, nes esu didelis nešiojamųjų žaidimų gerbėjas. Savo konsolę žaidžiau PSP ir daug dažniau žaidžiu „PS Portal“ platformoje nei per televizorių.
