Burbulinė plėvelė buvo naudojama sienoms dekoruoti, „Listerine“ burnos skalavimo skystis – kaip chirurginis antiseptikas, o pirmoji internetinė kamera stebėjo vieną dalyką – ar virdulyje vis dar yra kavos. Technologijų ir produktų, kuriuos šiandien laikome savaime suprantamais dalykais, istorija kupina netikėtų sutapimų, nepavykusių eksperimentų ir idėjų, kurių tikrasis potencialas buvo atrastas tik po daugelio metų. Atrinkome devynis produktus, kurių kilmė gali jus nustebinti.
Burbulinė plėvelė turėjo būti modernūs tapetai
Kai šiandien dauguma žmonių pagalvoja apie burbulinę plėvelę, jie įsivaizduoja pakuotę su elektronikos prietaisais ar kitomis trapiomis prekėmis. Tačiau pirminė jos paskirtis buvo visiškai kitokia. 1957 m. inžinieriai Alfredas Fieldingas ir Marcas Chavannesas bandė sukurti naujo tipo plastikinius tapetus. Jie sujungė du plastiko sluoksnius, kad tarp jų liktų oro burbuliukai. Rezultatas turėjo būti naudojamas kaip moderni sienų puošmena.
Tačiau klientai burbuliniai tapetai nebuvo labai susidomėję. Tuomet kūrėjai bandė pasiūlyti šią medžiagą kaip izoliaciją, tačiau ir ši idėja nebuvo labai sėkminga. Tikrasis proveržis įvyko, kai buvo įrodyta, kad oro burbuliukai gali puikiai apsaugoti trapius daiktus transportavimo metu. Taip nesėkmingi tapetai tapo viena garsiausių pakavimo medžiagų pasaulyje.
Listerine iš pradžių nebuvo burnos skalavimo skystis
Šiandien „Listerine“ geriausiai žinomas kaip burnos skalavimo skystis, tačiau jo istorija yra daug įdomesnė. Produktas atsirado XIX amžiuje ir iš pradžių buvo sukurtas kaip antiseptikas. Jo pavadinimas susijęs su britų chirurgu Josephu Listeriu, kuris propagavo antiseptinių metodų taikymą chirurgijoje. Listerine palaipsniui buvo naudojamas įvairiems tikslams ir tik vėliau tapo produktu, skirtu pirmiausia burnos priežiūrai.
Tai gražus produkto, kurio naudojimas šiandien gerokai skiriasi nuo to, ką iš pradžių numatė jo kūrėjai, pavyzdys.
Lipdukas buvo sukurtas dėl nesėkmingų klijų
Garsiųjų geltonų lipnių lapelių istorija prasidėjo 1968 m. „3M“ įmonėje. Chemikas Spenceris Silveris dirbo kurdamas labai stiprius klijus. Tačiau eksperimentas nepasiteisino. Vietoj itin stiprių klijų jis sukūrė medžiagą, kuri silpnai prilimpa ir gali būti pakartotinai klijuota bei nulupta. Silveris turėjo įdomų išradimą, tačiau ilgą laiką neturėjo supratimo, kam jį būtų galima panaudoti.
Sprendimą rado jo kolega Arthuras Fry. Jį erzino, kad popieriniai skirtukai nuolat iškrito iš knygos. Taigi jis sugalvojo panaudoti „Silver's“ klijus, kurie laikė skirtuką ant puslapio, bet tuo pačiu metu jį buvo lengva nuimti. Po nesėkmingo bandymo pagaminti superklijų jis...onec tapo vienu garsiausiųancistorijos produktų.
Superklijai buvo sukurti atliekant ginklų taikiklių medžiagų tyrimus.
Cianoakrilato klijų, šiandien žinomų kaip superklijai, sukūrimas taip pat buvo daugiausia atsitiktinis. 1942 m. chemikas Harry Cooveris dalyvavo tyrinėjant medžiagas, kurios tiktų skaidriems plastikiniams taikikliams gaminti. Savo eksperimentų metu jis aptiko cianoakrilatų.
Pradiniam projektui jie buvo praktiškai nenaudingi. Medžiaga buvo itin lipni ir prilipo prie beveik visko, su kuo prisiliesdavo. Tik po kelerių metų Cooveris suprato, kad šis akivaizdus trūkumas gali būti didžiulis privalumas. Rezultatas buvo itin stiprūs klijai, kurie vėliau paplito namų ūkiuose ir pramonėje.
Lipni juosta turėjo apsaugoti karinius šaudmenis
Universali lipni juosta, žinoma kaip lipni juosta, dabar yra greito taisymo simbolis. Žmonės ją naudoja taisyti praktiškai viską – nuo žarnų iki automobilių ir buitinių prietaisų. Tačiau jos istorija susijusi su Antruoju pasauliniu karu.
JAV armijai reikėjo patvarios juostos, kuri apsaugotų šaudmenų dėžes nuo vandens ir drėgmės. Rezultatas buvo tvirta, vandeniui atspari juosta, kurią kareiviai galėtų lengvai nuplėšti rankomis. Tačiau kareiviai greitai atrado, kad juosta taip pat naudinga remontuojant karinę įrangą. Po karo ji pradėta naudoti civiliniame sektoriuje ir pamažu tapo vienu universaliausių įrankių.
WD-40 buvo sukurtas raketoms
Melsvai geltoną WD-40 skardinę galima rasti malūne.onedirbtuvėse ir namuose. Tačiau pirminė šio produkto paskirtis buvo daug ambicingesnė. Šeštajame dešimtmetyje „Rocket Chemical Company“ kūrė produktą, kuris apsaugotų metalines dalis nuo korozijos ir išstumtų vandenį.
Pranešama, kad kūrėjams prireikė keturiasdešimties bandymų, kad sugalvotų tinkamą formulę. Iš čia kilo pavadinimas WD-40 – vandens išstūmimas, 40-oji formulė. Produktas, be kita ko, buvo naudojamas „Atlas“ raketų gamyboje. ĮdarbintasancTačiau pamažu jie atrado, kad produktas taip pat naudingas ir įvairiems įprastiems remonto darbams. Iš produkto, siejamo su raketų pramone, jis tapo produktu, kurį dabar galima rasti praktiškai visame pasaulyje.
Mikrobangų krosnelė buvo išrasta dėl ištirpinto šokolado
Viena garsiausių atsitiktinio atradimo istorijų nutiko 1945 m. Amerikiečių inžinierius Percy Spenceris dirbo su radarų technologijomis ir magnetronais. Dirbdamas jis pastebėjo kai ką keisto. Šokolado plytelė, kurią jis nešėsi, ėmė tirpti.
Spenceris pradėjo eksperimentuoti su kitais maisto produktais ir atrado, kad mikrobangų spinduliuotė gali labai greitai pašildyti maistą. Technologija, iš pradžių siejama su radarų sistemomis, palaipsniui davė pradžią visiškai naujam maisto ruošimo būdui. Pirmosios mikrobangų krosnelės buvo didžiuliai ir brangūs aparatai, mažai panašūs į šiandieninius kompaktiškus prietaisus. Tačiau jų veikimo principas buvo pagrįstas netikėtu Spencerio atradimu.
Pirmoji internetinė kamera stebėjo kavos virimo aparatą
Šiandien internetines kameras naudojame vaizdo skambučiams, verslo susitikimams ir transliacijoms. Tačiau pirmoji garsioji internetinė kamera buvo sukurta dėl daug banalesnės problemos. Kembridžo universiteto mokslininkai savo kompiuterių laboratorijoje dalijosi kavos virduliu. Problema buvo ta, kad žmonės turėjo eiti į kambarį vien tam, kad pamatytų, ar liko kavos.
Todėl tyrėjai nukreipė kamerą į virdulį ir vaizdą perdavė kompiuterių tinklu.ancJie vis dar galėjo pasitikrinti savo kavos būseną neatsikeldami nuo kompiuterio. Vadinamasis „Trojan Room“ kavos puodas vėliau tapo interneto legenda ir viena garsiausių ankstyvojo interneto istorijų.
Kai kurie didžiausi išradimai atsirado visiškai atsitiktinai
Burbulinės plėvelės, lipnių lapelių, mikrobangų krosnelės ir pirmosios internetinės kameros istorijos turi vieną bendrą bruožą. Jų kūrėjai dažnai iš pradžių spręsdavo visiškai kitokią problemą. Kai kurie projektai iš pradžių atrodė visiškai nesėkmingi. Silpni klijai buvo nenaudingi, plastikiniai tapetai nedomino, o kamera, sekanti kavos virimo aparatą, galėjo atrodyti kaip nenaudingas žaislas.
Tai gebėjimas kitaip pažvelgti į nepavykusį eksperimentą, bet...onec lėmė produktų ir technologijų, kurias šiandien naudoja milijardai žmonių, sukūrimą. Ir bene įdomiausia visoje istorijoje yra tai, kad kai kurie didžiausi technologiniai pasiekimai istorijoje prasidėjo kaip klaida, nelaimingas atsitikimas arba problemos sprendimas, mažai susijęs su jų dabartiniu naudojimu.
